Jis staiga atsistojo, paliko mano lova ir sustingo priesais langa. Pakeliui pastebejau, kad lova, ant kurios anksciau miegojo moteris, dabar tuscia. Dmitrijus Aleksandrovicius kalbejo lygiu tonu:

– Ar as nerimauju? Ne, Olga. Turiu darba, kuriame laikui begant nustoji jaudintis.

– Tai kodel tu cia, nes tavo pamaina jau seniai baigesi?

Atrode, kad jis manes negirdi:

«Mes visada pasiruose, kad slaugytoja atbegtu ar paskambintu… pasakykite kazka panasaus i: „Pacientas is trecio mire.“ Arba „Pacientas nuo antrojo inksto sugedo.“ Arba: „Ei, Dim, padareme viska, ka galejome“. sianakt, bet mes ji praradome.» Ar supranti, Olga?

«Ne», – pajutau jo zodziu svori ir is tikruju bandziau tai suprasti.

– Ir as pasiruoses. Priesingu atveju as tiesiog negalejau to pakesti. As pasiruoses, kad man kas nors paskambins ir pasakys: «Padareme viska, ka galejome, bet…“. Neverkciau, neiciau i laidotuves ir po poros menesiu pamirsciau varda. Ar zinote, kodel gydytojas, kalbedamas su seima, neuzmezga akiu kontakto? Taigi jie nepastebes, kad paciento mirtis ju tikrai nesunaikina. Jis jau galvoja apie kita ligoni, taciau yra priverstas kelias minutes stoveti koridoriuje su seima ir daryti viska, kad jie nematytu jo akiu.

Tokie prisipazinimai nera apreiskimai. Jei visas intensyviosios terapijos skyriaus personalas kiekviena netekti patirtu taip, lyg tai butu savo paties, jie greitai isprotetu kaip visuma. Tai tiesiog apreiskimas, kai suzinosite, kad jie neleidzia kiekvienai tragedijai nugrimzti i savo siela, ir kuo ramiau del to bus, tuo geriau jiems ir kitiems pacientams. Ne apreiskimas, bet tokie prisipazinimai niekada garsiai neisgirsta. Mazai ka supratau apie medicina, bet atrode, kad tai pagrindinis medicinos etikos desnis.

– Kodel tu man tai sakai, Dmitrijus Aleksandroviciau?

Jis neatsisuko. Jis toliau ziurejo pro langa:

– Nes yra didelis skirtumas tarp to, kad as nesu dievas – negaliu visu isgelbeti, ir to, kad as visiskai nieko nepadariau. Laikui begant priprantama prie pirmosios. Su antraja sutinku pirma karta. As nieko negaliu padaryti uz tave, Olga.

As tylejau. Jis geras gydytojas – negali susitaikyti su savo impotencija. Bet kaip mes galime palengvinti jo nasta? Jis netiki mano pasakomis. Nes jie skamba kaip pasakos.

– Negaliu taves skirti terapijos ar israsyti. Trys komos per dvi dienas… Susitariau su diagnostikos centro specialistais – poryt dar karta patikrins. Bet esu beveik tikras, kad ir jie nieko neras. Jus sergate, Olga, bet tikslios versijos neliko. Ir nesu tikras, kad rytoj ar poryt esu pasiruoses isgirsti: «Mes padareme viska, ka galejome…“, nes iki tos dienos, kai mirsiu, prisiminsiu, kad nieko nedareme.

Sukapoti. Tikrai geras specialistas, pasiruoses gelbeti ligonius su kiekvienam gydytojui budingu cinizmu. Jis zino, kaip pralaimeti, bet niekada anksciau taip nepasimete, nezinodamas, kas vyksta. Atsisedau ir kalbejau itikinamiau – si situacija turi buti pasalinta:

– Dmitrijus Aleksandrovicius! Ar galiu isgerti kavos?

Jis atsisuko ir nustebes pazvelge i mane:

– Zinoma ne.

– Gaila! Bet po savaites vel paklausiu. Ir zinai, kada nors as pagaliau pabussiu, pazadu tau. Bet iki tol jus turesite rupintis mano kunu, kol jis bus paliktas be prieziuros.

Jis pavarges nusisypsojo, tada nuejo miegoti ir galvojo:

– Man patinka tavo poziuris. Bandysiu susitarti del susitikimo su artimaisiais. Taip pat paprasykite draugo atnesti jums asmeniniu daiktu. Nedaug zmoniu, kurie yra intensyviosios terapijos skyriuje, gali zaisti vaizdo zaidimus ar skaityti knygas, bet mes padarysime jums isimti.

– Gimines? – susijaudinau. – Jei Kostjai tektu jiems paskambinti, vargu ar jis tai padare…

Dmitrijus Aleksandrovicius nukrito ant kedes ir dabar kalbejo lengviau:

– Tada pasakyk pats.

– Apie ka? Kad is Tomsko cia buriais lektu ir po langais kiaura para kauktu? Nenoriu. Ir as neketinu mirti, todel nematau jokios priezasties jiems trukdyti.

Jis pasilenke ir pazvelge man i veida:

– Pasmerktas, bet dabar vel atrodai visiskai sveikas! Kad tai imanoma?

– Tai del miego trukumo, Dmitrijus Aleksandroviciau! – mirktelejau.

Jis abejotinai nusisypsojo atsakydamas:

– Tarkim. Bet as galiu apgauti tavo Kostja.

– Parodyk jai, – maloniai leidau. – Turiu duoti draugui keleta nurodymu. Leisk jam padengti mano nebuvima, kol as cia megaujuosi su tavimi.

Dabar gydytoja net juokesi sutrikusi. Kad ir kaip butu, atmosfera issklaidyti man tikrai pavyko. Ir Tayishka iskart nudziugino:

– Koks jis, oi, koks jis! – Pajutau, kad ji dreba. – Paklausk, ar jis turi nuotaka, ar legalia zmona!

– As apie tai neklausysiu! – nusijuokiau viduje. – Ir nesielk kaip paskutine kurtizane!