Шрифт:
– Ar noreciau buti auksta? – As nesupratau.
– Taip. Tada priezastis butu aiski. Ir tada as pritrukau galimybiu. Trys valandos, dukra, trys valandos komoje, kol tavo draugas sumane iskviesti greitaja pagalba. Ar jus kankino hipoksija? Ar tau svaigsta galva? Ar jusu rankos nejaucia?
Jis uzdave dar keleta klausimu, i kuriuos mielai atsakiau. Koks dziaugsmas eiti i reanimacija tokiu puikiu zmoniu, apsirengusiu baltai, kompanijoje. Viskas, kaip sakoma, ismokstama lyginant. Numojau ranka Kostjai – mano dekingumas nemelavo: vaikinas vis tiek isgelbejo mane, kaip ir tikejausi. Net jei jis apie tai galvojo tris valandas. Priesingu atveju nezinia, kiek ilgai buciau isbuves sioje komoje.
Net pabandziau pakelti galva, kad nusisypsociau visiems, bet nesisypsantis Igoris Vladimirovicius iskart paspaude peti:
– Ramiai miegok, mergaite. O gal nori grizti? Issaugokite savo jegas.
Tikrai nenorejau grizti. Taigi ji nusizemino ir net siek tiek uzsimerke, kad pademonstruotu paklusnuma. Ir tada ji suvirpejo isgirdusi balsa galvoje:
– Ar tai jusu pasaulyje nekromantai? Kaip idomu!
Tayishka?! Tai buvo per daug. Bet kuriai psichikai yra taskas «per daug». Pries tai dar gali istverti ir buti drasi, bet po to jau viskas, alles kaput. Isterija kaupiasi, issipucia ir tik laukia proverzio akimirkos. Taigi as, kaip ir bet kuris kitas zmogus, po tos akimirkos negalejau atsispirti. Ji reke i virsu ir bande pasokti.
Gydytojas sugriebe mane uz peciu ir nustume i lova. Sesele susuko:
– Kas apie ji? Igoris Vladimirovicius, kuris…
– Koks sokas, – jo balsas net nesusvyravo. – Laikykis tvirtai, Svetlana.
Tada jie staigiai pasuko mane ant sono ir ismeige adata i dugna. Tuo pat metu as ir toliau rekiau ir trukciojau, uzspringdamas asaromis. Bet tiesiogine prasme po minutes mano jegos pradejo trauktis, tarsi buciau pavargusi. Ir vel rimtas veidas su giliomis raukslemis ant nosies tiltelio:
– Kaip sekasi, mergaite? Nagi, pasitvirtink. Issiaiskinsime, rasime priezasti… Kiek laiko uztruks iki ten, Sasa?
Ir vel mano siela sviesi. Net Tayishka pamirso. Tiesa, zodziai isejo sunkus:
– O… kodel… as velniop?
– Daviau tau raminamuju. Nesijaudink. Svarbiausia, nesijaudink… Tu esi gerose rankose mergaite, tik neskriausk saves.
Neuzmigau. Bet mano samone taip nurimo, kad po keliu minuciu galejau mintyse paklausti:
– Tanyukh, tu cia?
«Cia, cia…» – man atsake viduje.
– Kodel tu cia?
– Kaip as tureciau zinoti? Tavo nekromantai, matyt, ir mane uzfiksavo…
Negalejau sulaikyti pavargusios dejones ir tiesiog pasidaviau sroves valiai. Galbut mano psichika visai netvarkinga. O gal sis kitas pasaulis buvo tam tikra tikroves puse, kurioje trumpam buvau istriges. Ir dabar mano samone ir Tanyukhino sulipo taip, kad mes esame kartu normalioje realybeje.
* * *
Buvau perkelta i reanimacijos skyriu. Daugiau testu ir klausimu, tada jie sujunge IV. Igoris Vladimirovicius, uzpildes dokumentus, iejo i mano kambari. Jis atsisuko ir pro atviras duris susuko:
– Dim, ateik cia. Pasikalbekime pries isvykdami.
– Kur tu eini? – apgailetinai dejuojau, jausdama siame asmenyje savo pagrindini gelbetoja.
– Taigi pasikeiskime. Tik nesijaudink, dukra. Reanimatologas cia puikus, neziurek, koks jis jaunas!
– Ar galiu eiti su tavimi?
Galiausiai jis gerasirdiskai nusisypsojo, antraip pradejau nerimauti, kad jo lupos negali issitiesti. Uz jo pasirode kitas vyras. Net neziuredamas i mane, jis tuoj pat paeme Igorio Vladimiroviciaus popierius ir pazvelge i juos. Ir tada Tayishka vel pakele balsa manyje, isteriskai snibzdedamas:
– Tai jis, Olya, jis!
– Kas jis? – sumurmejau, nors ir tyliai.
– Mano nekromantas! Tas pats, kas mane gyde vaikysteje!
Nukreipiau zvilgsni i jauna gydytoja. Man buvo sunku pamatyti, bet is profilio galejau drasiai pasakyti, kad jis geras. Mazdaug trisdesimties metu ar siek tiek maziau, plaukus dengia melyna kepure, gale matosi tik tamsiu spynu pakrasciai. O profilis tiesiog nuostabus, kiek galeciau spresti is savo perspektyvos – su tokiomis nosimis gali dirbti tik reanimatologai, kad ligoniai is karto noretu gyventi. Bet as pastebejau Tanyuka netikedamas:
– Tau buvo dveji metai, kaip sakei… Negalejai prisiminti jo veido.
– Atrodyk geriau, Ol! Tokio veido niekada nepamirsite!
Kitas gydytojas priejo prie manes, dviem pirstais atitrauke voka, paziurejo atidziau ir abejingai linktelejo. Tada jis pradejo tardyti Igori Vladimiroviciu vartodamas terminus, kuriu as negalejau isversti i rusu kalba. Ir as tylejau, nekreipdamas demesio i zasies oda. O akys tamsios! Tokia tamsiai ruda, kad beveik juoda. Oho! Galbut Tayishka neperdeda. Grazu svelniai tariant. Jei nebuciau buves toks rimtas, buciau pradejes garsiai saukti.